Daugumas senųjų tradicijų vertino Žemę kaip gyvą organizmą, gyvenantį savuoju ritmu, turintį savo vystymosi ciklus, savo kūdikystę, jaunystę, brandą, senatvę ir mirtį. Žemė turi širdį, jos viduje pulsuoja gyvoji ugnis, ji turi savo sąmonę, kuri pasireiškia tam tikra istorine atmintimi, kolektyviniais archetipais ir kolektyvine Žemės siela, formuojama,
kiekvieną sekundę keičiama kiekvienos jos ląstelės- nepriklausomai- žmogus, gyvūnas, medis ar akmuo tai būtų.
Weissthorr,
Baltosios Tradicijos